Adventas
Adventas Pažvelk, vaikeli, Medžiai kaip nurimę!.. Pamynę puošnų rūbą Sau po kojom. Kokia rimtis, Koks įstabus gražumas Advento naktį Miglomis nuklostė. Pažvelk. Ir įsileisk į savo širdį Gražumą neregėtą. Pakelk akis į dangų, Kur aušrinė šviečia. Adventas - tai laukimas, Kad ir tavoj širdy kažkas užgimtų. Jau laikas tau suvokti, Kam žmonės Žemėj šioj gyvena. Jau laikas tau pajusti, Kad nevalia į širdį įsileisti blogio, Kad rankos tavo skirtos Vargstančiam paremti, Kad lūpos duotos Žodžiui tik geram ištarti. Teresė LECIŪTĖ LORENČIENĖ