Atminimas



Šuns meilė žmogui yra ištikima ir besąlygiška. Jis tiesiog tave myli ir atiduoda save visą nieko nereikalaudamas.. tokia buvo ir mūsų Arči.

Esu labai dėkinga Živilei, kad būtent ji parinko mums tokią draugę.. manau ji po to labai gailėjosi, kad nepasiliko jos sau...

Kai parsivežėme mažytę Arči, namai užsikrėtė didele doze juoko, linksmumo ir geros energijos :) Pirmas tris paras užmigdavau Arči guolyje, nes naktimis ji ilgėjosi savo mamos ir brolių.. laikiausi nuostatos, kad šuo nakčiai turi likti savo vietoje..
tačiau trečią naktį neapsikentusi atsitempiau ją šalia lovos.. iškart nurimo jausdama mano ranką..taip mudvi ir laikėmės už rankų dešimt metų.. Tai buvo nepaprastas šuo, tiesiog tikras Draugas iš didžiosios raidės. Mus visus be galo mylėjo... prieraiši, bet kartu savarankiška... be galo lipšni ir kartu ori.... juokdavomės, kad ji vienintelė mūsų šeimoje mėlyno kraujo (von Arminius) .. ji kaip aviganis visada turėjo matyti mus visus kartu.. skaičiuodavo mus lyg savo aveles :) ir ieškodavo jei ko trūksta... o kiek išdaigų prikrėsdavo, kaip ir kiekvienas gyvūnas :) Visi kas ją matė, pažinojo iškart pamildavo.. nes buvo draugas su visais gerais žmonėmis..





ji buvo ir tikra sodininkė, visada man padėdavo kasti žemę :), be galo mėgo augalų laistymo procedūrą, tiesiog laukdavo vandens srovės valandų valandas.. Kartą mes ginčijomės su vyru, kur sodinti tujas..arči, kaip visada, buvo šalia. Pasodinome, paliejome,..atsigėrėme arbatos.... ateinu... ogi tujos iškastos.. nueinu barti vyrą, kad vistik jis nusprendė savaip ..bet pasirodo.. kad tai Arči gražiai jas ištraukė.. ir dar kaip tvarkingai.. :)



yra, tikrai yra dvasinis ryšys tarp žmogaus ir gyvūno....tiesiog  telepatiškai nuspėjami kai kurie dalykai... Kai Vilniuje Arči pagimdė šuniukus.. dukra susapnavo, kad vienas iš Arči šuniukų buvo sudraskytas vilkų, ji sako jo vardas buvo Colis.. Kiek vėliau paskambinus dresuotojai, sužinau, kad vienas iš šuniukų mirė, kurį ji buvo  pavadinusi Coliu, nes pats mažiausias. Apie vardo parinkimą mes dar nežinojome...
Arči šuniukų atsivedė tik vieną kartą....






gal todėl pradėjo sirgti, dukart teko operuoti pieno liaukų vėžį. Liga po metų vėl atsinaujino, smarkiai išsiplėtė,  nukentėjo stuburas, vilko galines kojas..vyrui dažnai tekdavo ją nešioti, pakelti.... reikėjo priimti sunkų sprendimą.. buvo be galo sunku apsispręsti tokiam žingsniui.. tačiau vieną vakarą ji į mane žiūrėjo neatitraukdama akių.. tai buvo lyg ženklas.. atrodė lyg ji prašytų kad išlaisvinčiau ją nuo kančių....
Gyvūnai tai vienas iš nuostabiausių Dievo kūrinių...


                                                                 Be galo ilgimės....













Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Ačiū apsilankius ir palikus šiltą žodį. Jei kartais neatsakysiu į Jūsų komentarą, atleiskite, tuomet apsilankysiu Jūsų tinklapyje. salma

LinkWithin

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...