Arči
Esu labai dėkinga Živilei, kad
būtent ji parinko mums tokią draugę.. manau ji po to labai gailėjosi, kad
nepasiliko jos sau...
Kai parsivežėme mažytę
Arči, namai paskendo linksmumo ir geros energijos jūroje :) Pirmas tris paras užmigdavau Arči guolyje, nes naktimis ji ilgėjosi savo
mamos ir brolių.. laikiausi nuostatos, kad šuo nakčiai turi likti savo
vietoje..
tačiau trečią naktį neapsikentusi atsitempiau ją šalia lovos.. iškart
nurimo jausdama mano ranką..taip mudvi ir laikėmės už rankų dešimt metų.. Tai
buvo nepaprastas šuo, tiesiog tikras Draugas iš didžiosios raidės. Mus visus be galo
mylėjo... prieraiši, bet kartu savarankiška... be galo lipšni ir kartu
ori.... juokdavomės, kad ji vienintelė mūsų šeimoje mėlyno kraujo (von Arminius)
.. ji kaip aviganis visada turėjo matyti mus visus kartu.. skaičiuodavo mus lyg
savo aveles :) ir ieškodavo jei ko trūksta... o kiek išdaigų iškrėsdavo, kaip ir kiekvienas gyvūnas :) Visi kas ją matė, pažinojo iškart pamildavo.. nes buvo draugas visiems.
Ji buvo ir tikra sodininkė, visada man padėdavo kasti žemę :), be galo mėgo augalų laistymo procedūrą, tiesiog laukdavo vandens srovės valandų valandas.. Kartą mes ginčijomės su vyru, kur sodinti keletą tujų. Arči, kaip visada, buvo šalia. Pasodinome, paliejome,..atsigėrėme arbatos.... ateinu... ogi tujos iškastos.. nueinu barti vyrą, kad vistik jis nusprendė savaip ..bet pasirodo.. kad tai Arči gražiai jas iškasė.. ir be sužeidimų.. :)
Arči šuniukų vedė tik vieną kartą, gal todėl pradėjo sirgti, dukart teko operuoti pieno liaukų vėžį. Liga po metų vėl atsinaujino, smarkiai išsiplėtė, nukentėjo stuburas, vilko galines kojas..vyrui dažnai tekdavo ją nešioti, pakelti....
Gyvūnai tai vienas iš nuostabiausių Dievo kūrinių...
Be galo ilgimės....
Komentarai
Rašyti komentarą