sodo istorija

Dar vaikystėje pievos suteikdavo didžiulę laimę, tuomet dar nesupratau, kad tai buvo laisvės pojūtis.
Esu miesto vaikas, bet vasaras labai noriai praleisdavau pas močiutę kaime. Buvau dar vaikas, bet puikiai pamenu daržovių lysves pilnas įvairiausių daržovių... šiltnamių tuo metu nebūdavo, bet lauke kuo puikiausiai augo pomidorai, agurkai.. nepakartojamas jausmas ryte vos prabudus nulėkti į daržą ir nuskinti prisirpusią saldžią braškę ar  aprasojusį pomidorą... prisiminimuose jų kvapas ir skonis išlikęs lyg šiol...

pamenu ir močiutės gėlyną, jame karaliavo bijūnai, ramunės, vienadienės, astrai, flioksai  ir kt. daugiametės, bei rusmenės, medetkos, nasturtės, našlaitės ir kt., kurios pačios pasisėja. Tuo metu juk dalinosi vieni su kitais, kas ką turėjo, patys rinkdavo sėklas, sėdavo.

Dažnai svajonėse kurdavau savo sodybą...

Svajonės materializuojasi, tuo įsitikinau ir aš... Kartą svečiuojantis pas draugus, išvydau ją..... palaužtą gamtos stichijų, tačiau įspūdingą eglę.. Pagal istoriją, šalia jos augo labai senas topolis, į kurį trenkė žaibas ir virsdamas kliudė eglės viršūnę.... nulūžus viršūnei eglė ataugino tris viršūnes..
pamačius ją, viduje kažkas suvirpėjo.. gimė mintis – noriu jos..

taigi sėkla buvo pasėta..

Tačiau mano svajonė išsipildė ne iškart..  tik po trijų metų... niekaip senoji šeimininkė nenorėjo parduoti eglės :).. bet galų gale mes ten.. 

niekada nepamiršiu tos pirmos dienos, kai įžengėme į apaugusį iki juosmens dilgėlėmis ir virš galvos styrančiais krūmokšniais, sklypą.. sodas buvo visiškai apleistas septynis metus... iki eglės prieiti net nebuvo įmanoma, nesimatė šalia esančio tvenkinio kranto..Vaikams pasakiau, užsiimkite kuo norite, tiesiog lepinkitės ir tiek.. :) bijojau, kad jie visi pyks ant manęs, dėl mano tokios užgaidos..  bet mūsų  visų šypsenos buvo iki ausų :)
pirmas mūsų įsigytas įrankis buvo dalgis, vyras jį iškart sulaužė, nes pievoje augo ir avietės.. teko skolintis iš kaimynų, bet ir jis lūžo :).. dukra kovojo su dilgėlėmis :) o sūnus turėjo tikslą, iškirsti krūmokšnius tiek, kad būtų takelis iki vandens... visą savaitę tikra ta žodžio prasme draskėmės, bet buvome be galo laimingi :)

pagaliau pasimatė ir tvenkinys :)

iškart prisistatė vietinių būrelis

kad ir kaip nesinorėjo chemijos, tačiau pavargome su piktžolėmis, kurias kapstėme iš pievos porą metų, tad teko purkšti...

vėliau su arkliuko pagalba suarta žemė..

Džiaugiamės kiekviena ten buvimo diena.. naktimis sėdime prie laužo ir kas rytą įmerkiame kojas į rasotą pievą..

Eglės viršūnės labai užaugo, išsiplėtė į tris skirtingas puses, tad vyras vieną viršūnę iš trijų nupjovė.. kad jai būtų lengviau..

savo skarotomis rankomis ji mus saugoja nuo vėjų, lietaus ir karštos saulės.. tiesiog fantastika jos pavėsyje stebėti dangų.. užsnūsti po sunkių darbų, ar tiesiog klausytis žiogų..  kiekvieną pavasarį ją aplanko daugybė paukštelių, atšuoliuoja voveraitės ir net stirnaitės žiemos metu...

nepamenu dienos, nesvarbu ar siaustų lietūs, ar būtų be galo karšta, kad mes liūdėtume.. 

visada ten smagu ir gera.. eglės glėbyje...