Kryžių kalnas

Vienas iš daugelio padavimų apie kalno istoriją.

Liaudies pasakojimus rinkęs Balys Buračas užrašė, ką girdėjęs iš vietinio šimtamečio senelio, o šis papasakojo tai, ką buvo girdėjęs iš seno savo tėvo dar vaikas būdamas. Jo tėvas girdėjęs iš senelio tokią istoriją: „Prieš daug šimtų metų, kada dar čia nebuvo nei Šiaulių, nei Meškuičių, šio kalno taip pat nebuvę. Toje vietoje, kur dabar kalnas, buvo smarkus mūšis. Kovoje žuvo daug kareivių. Žuvusius garbingai palaidoję, toje vietoje gyvieji rieškutėmis ir saujomis supylę šį kalną. Kalnas ir dabar didelis, o senovėj buvęs dar didesnis. Kalną pylę tris dienas ir tris naktis“ (Balys Buračas. Pilies kryžių kalnas. Trimitas. 1930m. Nr. 24).

XX a. pradžioje Kryžių kalnas buvo jau plačiai žinomas. Jį gausiai lankė žmonės, vykdavo pamaldos, atlaidai. Sovietinei valdžiai kalnas ir čia esantys kryžiai džiaugsmo nekėlė. Taip prasidėjo "naikinimo" laikotarpis, trukęs beveik dvidešimt metų. 1958 m. Kryžių kalne Meškuičių kolūkis pradėjo kasti žvyrą. 1961 m. kalne jau darbavosi buldozeriai, mediniai kryžiai buvo sugadinti, sudeginti, metaliniai - išvežti į metalo laužą, akmeniniai ir betoniniai - sudaužyti, užkasti arba nuskandinti Kulpės upelyje. Kasmet buvo sunaikinama po pusę tūkstančio kryžių, teigiant, kad griaunami neva "meninės vertės neturintys" kryžiai. Tačiau naktimis kalne nuolat išdygdavo naujų kryžių, ir po kiekvieno griovimo (o jų būta keturių) Kryžių kalnas vis atgimdavo.

Šiaulių turizmo centro informacija.

http://tic.siauliai.lt/article/articleview/621/1/16/